Reumatoidinis artritas yra autoimuninė liga – dėl nežinomų priežasčių organizmo imuninė sistema neatpažįsta savo ląstelių, reaguoja į jas kaip į svetimas, pažeidžia jas. Prasideda lėtinis, pats save palaikantis uždegimas. Pirmiausia pažeidžiama sąnarį gaubianti ir sąnarių skystį gaminanti tepalinė plėvė, vėliau – kremzlės, sausgyslės, kaulai, kiti organai. Autoimuninio proceso „paleidėjai” nėra žinomi. Manoma, kad jais gali būti: virusinė ar bakterinė infekcija, paveldėtas polinkis sirgti šia liga, imuninės sistemos defektai, hormoniniai bei aplinkos faktoriai, fizinės ir psichinės traumos.

Trofinė opa yra gerontologinė visuomeninė problema smarkiai auganti vyresnio amžiaus gyventojų sluoksniuose. Išsivysto išeminės nekrozės ar odos ulcerarijos pasekmėje gilesniuose audinių sluoksniuose daugiausiai tose vietose, kurios yra išstatytos kieto paviršiaus spaudimui , ypatingai vietose kuriose iškart po oda randasi kaulas. Dažniausiai paminėtini kryžmens kaulo išsikišimai, sėdmenų kaulo gumburas, dubens sąnarys, čiurna, keliai ir alkunės - vietos kuriose atsiranda odos įtempimas remiantis ant bet kokio kieto paviršiaus (madrasas, invalido vežimėlis, imobilizacijos priemonės, ankšta avalynė ir kt.). Neskaitant vyresnio amžiaus, šis negalavimas gali būti sukeltas ir sekančių ligų: šlapimo nelaikymas, kraujotakos sistemos ligos (infarktas ar smegenų smūgis), cukrinis diabetas, stuburo sužalojimai, periferinės kraujotakos ligos, daugybinė sklerozė, kai kurios psichinės ligos ir kt.

Sergant diabetu gali būti pažeisti pėdų nervai, deformuotis padas, pirštai, pasikeisti eisena. Taip didėja spaudimas ir krūvis kai kurioms suragėjusio pado sritims, tad ilgainiui vietose, kur spaudimas didžiausias, susiformuoja nuospaudos. Per laiką jos gilėja, kol atsiranda opa. Kai pėda nepakankamai aprūpinama krauju, kyla dar daugiau problemų. Sergantiesiems diabetu šis aprūpinimas neretai būna sutrikęs, o tai lėtina žaizdų gijimą. Kai kraujotaka ypač pablogėja, didėja pėdos audinių irimo pavojus. Pažeista vieta apmiršta, juoduoja, ir pradeda vystytis gangrena. Galiausiai, žmonės, kurių nervams pakenkta, mažiau jaučia skausmą, dažniau susižeidžia. Jie nepajunta traumos, į batus patekusio akmenėlio ar kito aštraus daikto, nejaučia iki pūslių ar kraujo trinančios avalynės. Vaikštant basomis, neretai net nepajuntama ant ko nors užmynus. Sergant diabetu pėdų oda dažnai būna labai sausa, ragėjanti, linkusi trūkinėti, tad bakterijos gali užkrėsti pėdą. Sergančiojo organizmas sunkiau kovoja su infekcija, o sumažėjęs jautrumas trukdo nustatyti požymius, dažnai kol infekcija tampa labai pavojinga.

Šleivapėdystė – kompleksas įgimtų kaulų ir raumenų sistemos deformacijų, paliečiančių pėdą ir blauzdą. Tai viena iš dažniausių ir sunkiausiu įgimtų pėdų deformacijų, reikalaujanti ankstyvo ir intensyvaus gydymo. Negydyta šleivapėdystė yra sunki fizinė, psichologinė ir socialinė negalia, labai apribojanti žmogaus judėjimą. Tačiau šiandien medikams žinomas pažangus ir veiksmingas šios patologijos gydymo būdas – Ponseti metodas. Metodo esmė – specifinės manipuliacijos, apimančios gipsavimą, achilotomiją (Achilo sausgyslės nupjovimą) ir specialių įtvarų-batukų avėjimą. Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, po truputį vis taisant pėdučių padėtį . Dažniausiai prireikia keleto gipsavimų. Po gipsavimo 80 proc. atvejų reikalinga achilotomija – nesudėtinga procedūra, dažniausiai atliekama taikant vietinę nejautrą. Šių manipuliacijų dėka ištiesinus pėdutes, pritaikomi specialūs įtvarai-batukai, kurie avimi naktį, iki kol vaikas sulauks trijų-keturių metų amžiaus . Įtvarus tiek ilgai avėti reikia tam, kad pėdos deformaciją vėl nesugrįžtų į pradinę padėtį. Šios ligos atsiradimo priežastys ir sąlygos nežinomos. Šleivapėdystės etiologija yra daugialypė, ir nėra vieno veiksnio, nulemiančio šią patologiją. Manoma, kad didelę įtaką ligai vystytis daro paveldimumas: jeigu tėvai sirgo, tikimybė, kad sirgs vaikai labai didelė. Taip pat šiandien jau žinomi ir už ligą atsakingi genai.

Periferinė neuropatija yra periferinės nervų sistemos sutrikimas, kuri perneša informaciją iš smegenų ir stuburo smegenų visoms kūno dalims. Periferiniai nervai senzoriais siunčia ir atgaline informaciją į centrinę nervų sistemą. Šis kūno bendravimo mechanizmas duoda mums žinoti kai mums skauda, kada mums šalta ar karšta. Periferinė neuropatija iškreipia, trukdo ar nutraukia ryšius ir nervinius impulsus tarp smegenų ir kūno. Kiekvienas periferinis nervas turi savo atitinkamą funkciją, todėl asmenys sergantys neuropatija gali turėti platų simptomų diapazoną: laikinas sustingimas, dieglių jausmas, susilpnėjęs skausmo pojūtis ar silpnumas raumenyse. Sunkesni simptomai būtų sekantys: deginimo pojūtis (ypatingai naktį), paraližuotumas, liaukų veiklos sutrikimai, sulėtėjęs metabolizmas ir aukštas kraujospūdis. Neuropatijos formos, kuomet yra pažeistas tik vienas nervas yra vadinamos mononeuropatijomis. Deja daug labiau yra paplitęs keleto nervų pažeidimas - polineuropatija, kuri pasireiškia keliose galunėse. Polineuropatijos simptomai pirmiausiai atsiranda abiejose pėdose, palaipsniui apima viršutines kojų dalis bei plečiasi iki kūno vidurio.

Dažniausiai sutinkami sužalojimai kurie atsakingi už postraumatinio artrito būklę yra dislokacijos ir lūžiai, kurie pakenkia sąnarių paviršiams. Net gi kuomet sąnario sužalojimai yra tinkamai ir laiku gydomi, tikimybė kad sužalotas sąnarys pataps artritiškas yra septynis kartus didesnė nei sveiko sąnario atveju. Taipogi, turime atkreipti dėmesį į tai kad kūnas po sužalojimo išskiria hormonus kurie stimuliuoja kremzlinių ląstelių susidėvėjimą.